Spalvingoji Kuba

2020-01-04

Spalvingoji Kuba, aplankyta gruodžio mėnesį. Per dvi savaites aplankėme Havaną, Sjenfuegosą, Santa Klarą, Trinidadą, Vinjaleso slėnį ir Varadero, kuriame kelių dienų pasyviu poilsiu po palmėmis užbaigėme ekskursijų maratoną. Havana pasitiko tropine 28’C šiluma ir fantastišku tualetu oro uoste, iš kurio tik įėję ir apsisukę, keleiviai išeidavo, matyt, nusprendę, kad ne taip ir norėjosi į tualetą

Daugumoje viešųjų tualetų tualetinio popieriaus tiesiog nėra, bet egzotiškiausi tualetai yra tie, kurių klozetai yra be vandens, ir vandenį nuleisti ateina moteris su kibirėliu. Beje, priėjus prie praustuvo, moteris maloniai užpila vandens ant rankų tiesiog iš bambalio. Kuboje įprasta, kad visur ir visiems turi palikti arbatpinigių. Paaiškėjo, kad gidų, dirbančių vietinėse turizmo agentūrose (jos visos yra valstybinės), oficialus atlyginimas yra apie 8 Eur/mėnesį. Visos kitos pajamos, be abejo, yra šešėlinės, tačiau būtent arbatpinigių dėka gidai visai padoriai uždirba. Kambarinėms viešbučiuose taip pat įprasta palikti bent po 1 CUC (~1 Eur), tačiau labiau už viską jos džiaugiasi gavusios dovanų, kurių Kuboje tiesiog nėra. Tai elementariausi rūbai, kosmetika, higienos priemonės ar tiesiog saldainiai. Turėjau patirties, kad net gatvėje labai gailiai buvau išprašyta padovanoti kepuraitę nuo saulės nepažįstamai moteriai Tokie prašymai net nebestebino, ypač aplankius kelias parduotuves ir vieną ,,modernesnį” prekybos centrą, į kurį pirkėjai įleidžiami tik po kelis, tad, norint patekti vidun, teko laukti eilėje. Kai buvome įleisti, buvau paprašyta palikti kuprinę ant tam skirtos lentynos prie įėjimo. Panašiai kaip Lietuvoje, kur gali savo rankinę užrakinti spintelėje, ir išeidamas ją pasiimti. Tik skirtumas čia buvo tas, kad čia savo rankinę palikti privalai net jei to ir nenori, ir jos niekas nesaugo. Ji tiesiog guli ant lentynos, tad pasivaikščiojimas po parduotuvę yra neatsiejamas su nuolatiniu žvilgčiojimu į savo rankinę, paliktą ant lentynos prie įėjimo Parduotuvės asortimentas – apie 15 prekių: vienos rūšies aliejus, majonezas, pomidorų padažas, makaronai, konservuotos pupelės, arbata, tirpi kava, taip pat vienos rūšies sausainiai, geriamas vanduo. Šaldytuvo kamera didžiavosi į ją sumestomis šaldytomis vištomis, kurių melsva spalva nugramzdino į tuos laikus, kuomet ,,prie ruso buvo geriau”. Nei jogurto, nei pieno, nei duonos ar mėsos gaminių neteko rasti nė vienoje parduotuvėje. Galbūt tiesiog neradom.. Iš viso ,,plataus” parduotuvės asortimento išsirinkus dėžutę Made in Colombia sausainių, kasoje sėdinti pardavėja ilgai pildė kasos pajamų kvitą, kurio kopiją išdidžiai įteikė mums. Kasos aparatas, žinoma, net nebuvo įjungtas. Patraukėme toliau siauromis Havanos gatvelėmis, kuriomis ramiai praeiti neleidžia į ,,pačią geriausią Havanos kavinę” pavalgyti kviečiantys jaunuoliai. Įkyriai kišdami meniu ir žadėdami rojaus maistą, seka iš paskos tol, kol prieinama iki sekančios kavinės, kur tave ,,perima” sekantis ,,kitos geriausios Havanoje kavinės” darbuotojas. Kalbant apie maistą, tiek kavinės, tiek viešbučių restoranai savo svečių nelepina. Maistas beskonis, sausas, visur vienodas, karštas patiekalas turistui kavinėje kainuoja 1 ar net 2 kubiečio atlyginimus. Rodos, saloje turėtų vyrauti žuvis ir jūros gėrybės, tačiau šių, vėlgi beskonių, pasiūlo tik geriausi viešbučiai. Kavinėse dažniausiai siūloma kiaulienos skonio neturinti kiauliena, taip pat vištiena, tamsios spalvos ryžiai, virti bananai, primenantys pašarinį kiaulių maistą. Kaip ir maistas, taip ir kava, Kuboje yra beskonė, tad tikrai pravartu keliaujant į Kubą vežtis savo kavą ir termosą, ar bent viešbutyje rytais pasimėgauti savo mėgiama kvapnia kava ,,iš namų”. Kiekvienoje kavinėje, valgant, prie staliuko prieina 2-3 muzikantai ir pradeda groti. Jau pripranti, kad už sugrojimą turėsi sumokėti jiems 1 CUC, tačiau būna labai nesmagu, jei smulkių tuo metu neturi. Havanoje labai smagiai pasivažinėjome senoviniais amerikietiškais automobiliais, kurie, kaip kadaise rusų įvežti žiguliai ir moskvičiai, liko Kuboje, o šioje uždaroje rinkoje senų rusiškų automobilių kainos prasideda nuo 15000 CUC, kai atlyginimo dydis sudaro 5-10 CUC/mėn. Į šalį draudžiama įvežti automobilius, tad modernių automobilių čia neišvysite. Gatvėse gulinėja benamiai šunys ir katės, gyventojai sėdi ant savo namų slenksčio ir nužiūrinėja praeivius. Langai neturi stiklų, neturi užuolaidų, bet turi grotas, už kurių visai nesidrovėdami praeivių, gyventojai tiesiog sėdi ant skurdžių baldų ir žiūri TV. Atėjus miego laikui tiesiog išjungiama šviesa. Kalbant apie vietinį turizmą, šis yra orientuotas į turistų apiplėšinėjimą. Vietinės agentūros turistus vežioja ten, kur turistams primygtinai siūloma įsigyti vietinės produkcijos: cigarų, romo, kavos. Nuvažiavus pas ,,tabako augintojus”, randi kokių 20 arų sklypą, užsodintą neva tabaku, iš kurio gaminami cigarai. Tabako ,,augintojas” trumpai papasakoja apie tabako auginimą ir nusiveda į pavėsinę parodyti kaip jis susuka cigarą. Staiga ant stalo atsiranda cigarų dėžutė, kurią primygtinai siūloma nupirkti už 100 CUC, kai parduotuvėse kaina svyruoja 50-60 CUC. Nuvykus į cigarų ,,fabriką” ir vaikštant po cechą, ,,prisiklijuoja” net du ,,fabriko darbininkai”, kurie iš po skverno siūlo įsigyti cigarų. Tokie spektakliai kartojasi ir romo fabrike, ir šalia esančioje parduotuvėje. Ketinantiems pirmą kartą apsilankyti Kuboje, linkiu nešvaistyti laiko šiam komerciniam turizmui. Asmeniškai man daug vertingesnis buvo laikas, praleistas gamtoje, kuri čia yra įspūdinga, senovės dvasią išlaikiusiuose miestuose ar miesteliuose, kur džiugino akį nepakartojama ispanų/prancūzų architektūra, apgriuvę, nutriušę, bet turintys savo šarmo pastatai, ar laikas, praleistas tiesiog pliaže po palme, aplink skambant salsai.

Daugiau čia Vaida

No Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.