Atvirlaiškiai iš Venecijos

2019-02-23

Gal dėl to, kad dabar rugsėjis, atmintin prasismelkė dveji rugsėjai, kuomet buvo keliauta į Veneciją ir jos garsiąją Venecijos meno bienalę, vykstančią nuo 1895 metų ir sutraukiančią milijonus kultūros turistų. Todėl nutariau pasikapstyti po fotografijų archyvą ir vėl bent virtualiai pakeliauti po šią Adrijos lagūną, jos kanalus, aikštes, tiltus, istorinius paminklus ir šiuolaikinio meno paviljonus, išsibarsčiusius po visą Veneciją.

Šiemet vyko jau 57-oji Venecijos bienalė, o Lietuvą atstovavo Žilvinas Landsbergas. Šį kartą nukeliauti nepavyko, bet labai džiaugiuosi, kad Žilvinas pristatomas didžiuliame tarptautiniame, ko gero viename seniausių ir garsiausių pasaulio meno įvykių.

Venecija nuostabi. Unikali. Vienintelė tokia. Bet didžiausias ir patraukliausias jos bruožas – sujungti sena ir nauja. Klajojimas po gotikinį ir renesansinį miestą, visiškai pametant galvą ir topografinę nuovoką, nes čia negalioja paprasto miesto plano taisyklės. Jei nuėjai ne ten, tai gali tekti grįžti ieškant reikiamo tilto, kad patektum ten, kur nori. Bet čia ir didysis žavesys – pasiklysti ir vėl atrasti. Būti ten. Fantastiškiausias reikalas – tarp pasaulinio garso istorinių, architektūrinių, religinių paminklų atrasti pačius įdomiausius šiuolaikinio meno kūrinius Venecijos soduose (Giardini), arsenale ir visame mieste pabirusiuose nacionaliniuose paviljonuose. Atrodo, kad visa sąmonė, pasąmonė ir kūnas persipildo tuo naujumo įspūdžiu, visko net nespėji suvokti, bet tam yra visas laikas po to, kai palieki šią užburiančią vietą.
Venecija įsikūrusi ant daugiau nei šimto salų, ją skiria ir jungia šimtai kanalų ir tiltų. Transportas – laivai ir gondolos – juda tirštuose kanaluose, yra ten ir vandens kelio ženklai ir nors italai nėra labai punktualūs bei besilaikantys taisyklių, viskas vienaip ar kitaip įvyksta. XII a. Venecija tapo nepriklausomu miestu-valstybe. Miesto veidas susiformavo Venecijos klestėjimo laikais XIV-XVI a. Dabar ji įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, yra perpildyta turistų ir su jų aptarnavimu susijusiais verslais, kurie išstumia vietinius žmones į teritorijas už Venecijos, o venecijietiškas kaukes, gaminamas pagal senas tradicijas vietinių amatininkų pakeičia kinietiškos. Šis turistinis persipildymas tampa rimta grėsme, ją kvestionuoja ir menininkai, atveriantys šią žaizdą ir aktualizuojantys tai savo kūriniuose. Tikrai apokaliptiškai atrodo didžiuliai kruiziniai laivai, aukštesni už patį miestą ir grasinantys sugriauti istorinę ir gamtinę ekosistemą. Venecija pamažu grimzta, bet bando tvarkytis su šia problema. Nepaisant visko, miestą reikia visomis išgalėmis saugoti kaip natūralų perlą.
Didysis kanalas, Šv. Morkaus bazilika ir aikštė, Dožų rūmai, Rialto tiltas, San Giorgio Maggiore bažnyčia ir vienuolynas, Šv. Mergelės Marijos bazilika, Atodūsių tiltas, Šv. Jono ir Pauliaus bažnyčia ir dar 200 Venecijos bažnyčių, Venecijos meno kūrinių galerija, Kampanilės bokštas – turbūt žinomiausios turistinės vietos. Jas galima aplankyti pėstute, plaukiant gondolomis ar vandens autobusais – vaporetto. Reikia apsišarvuoti kantrybe, nes turistų daug, bet rugsėjis, neabejotinai jau tikrai palankesnis komfortiškesniam šio miesto atradinėjimui.
Šalia Venecijos dar yra kelios fantastiškos salos, kurias nesunkiai galima pasiekti vandens autobusais.
Daugiau: Čia dabar

No Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.